Skruzdėliuko kelionė

Paskutinę lapkričio savaitę kalbėjome apie mišką ir ten gyvenančius gyvūnus. Tačiau vaikai labiau domėjosi vabaliukais. Vienam iš jų skyrėme daugiau dėmesio, nes paskaičius knygutę V.V. Landsbergio „Skruzdėlytė Birutė“, vaikams iškilo daug klausimų. Vaikai domėjosi ar tikrai ant spyglio gali plaukti skruzdės, ar jos nenuskęs. Taip priėjome prie praktinių bandymų kas plaukia, o kas skęsta. Ėmėme primityviausią būdą: ant spyglio prilipdėme mažyčius plastilino gabaliukus, jie atliko skruzdėlyčių vaidmenį. Į vandenį įdėjome spyglį, jis neskendo, tuomet įdėjome spyglį su „skruzdėlytėm“. Jis taip pat neskendo, o plaukė. Vaikai plukdė jas pūsdami, kiekvienas nuo savęs, t.y. nuo kranto prie kranto. Tačiau kai vienas plastilininis skruzdėliukas nuslydo nuo spyglio ir nugarmėjo į dugną vaikai sušuko: „skęsta skruzdėliukas“. Taip padarėme išvadą, kad plastilinas be spyglio plaukti negali, koks mažas jis bebūtų. Tačiau veikla tuo nesibaigė, nes vaikam kuo toliau, tuo daugiau kilo klausimų. Pagrindinis klausimas buvo: ant ko dar galėtų plaukti skruzdėlytės. Kad būtų vaizdingiau iškirpau keletą skruzdėlyčių ir pritvirtinau jas prie šiaudo, kankorėžio, įkėliau į popierinį laivelį ir plastmasinį indelį. Plukdėme, bandėme, eksperimentavome. Vaikai įgijo daug žinių patys bandydami, eksperimentuodami.

Mokytoja Laima