Vis besikeičiantis oras: lietus, sniegas, ledas ir smarkiai kintanti temperatūra: nuo 6 šilumos iki 7 šalčio, paskatino tyrinėti, bandyti, eksperimentuoti su sniegu, vandeniu ir ledu. Pradėjome nuo iš lauko atnešto sniego. Sniegą naudojome tapant paveikslus, lašinome į jį spalvotą vandenį ir stebėjome, kaip spalva plinta visu sniegu, jį nudažydama. Vaikai sužinojo, kad sniegą įdėjus į formeles, po to išėmus jis išlaiko formą. Iš formuoto sniego statėme pilį. Kitą dieną į indelius pripylėme vandens ir išnešėme į lauką. Ryte radome vandenį dalinai pasidengusį ledu, o po ledu teliuškavo vanduo. Išėmę ledą stebėjome jo storį, aptarėme, kad toks plonas ledas, tokiu oru susidaro ir ant didelių vandens telkinių, todėl ant ledo stoti labai pavojinga, nes jis labai plonas ir trapus. Įdėjus į didesnį indą vaikai pastebėjo, kad jis labai greitai slysta, kilo idėja suorganizuoti ledo luitų lenktynes. Vaikams suteikė tai daug džiaugsmo. Vaikai labai norėjo pamatyti tvirtą stiprų ledą. Palaikant vaikų idėją, pripylėme vandens į balionus, gilius indus ir į mažus indeliu, į kuriuos dar įdėjome spalvotų flomasterių kamštelių (vaikai pasirinko spalvą patys, kad žinotų kuris jo indelis). Į indelius įstatėme pagaliukus, kurių dėka išimsime ledą, neliečiant rankomis ir išnešėme šaldyti. Kitą dieną atnešus ledą į grupę vaikai stebėjo, tyrinėjo, bandė ledo stiprumą. Vaikai labai norėjo išimti flomasterių kamštelius, kurie buvo įšalę ledo paviršiuje, bet stiprus ledas jų neatidavė. Kad išimti kamštelį iš ledo, vaikai pasiūlė tirpinti ledą, o kad ledas greičiau tirptų vieni siūlė pūsti šiltą orą, kiti šildyti rankose, tačiau pasitarę nutarėme lašinti pipetėmis šiltą vandenuką į tą vietą, kur įšalęs kamštelis. Ledas tirpo ganėtinai ilgai, bet kai galų gale ledas atidavė kamštelius, vaikų džiaugsmui nebuvo ribų. Iššūkis su kamšteliais buvo įveiktas ir tuomet vaikų žvilgsniai nukrypo į balionus, kurie buvo labai kieti ir šalti. Vaikai suprato, kad tai ledas. Nuėmus balioną, liko bespalvis ledas, tuomet vaikai pasiūlė jį nuspalvinti. Vaikus stebino tai, kad tapant ant ledo nereikia teptuko merkti į vandenį, o didelę nuostabą sukėlė, kai ant nuspalvinto ledo užpylė vandens ir jis vėl buvo švarus, spindintis ir pasiruošęs gauti naują apdarą. Taip tapyti ledo balionus galėjome kiek, kam norėjosi. Vaikų fantazijai nebuvo ribų. Vaikai pilnai patenkino poreikį tyrinėti, atrasi bei suvokti vandens virsmą ledu ir atvirkščiai.
Mokytoja Laima